Žiūrint į žiurkėną, virstantį pūkuotų skruostų kamuoliuku, ne tik juokinga, bet ir kyla pagrįstas klausimas.
Kodėl šiam mažam gyvūnėliui reikia skruostuose nešiotis tokį neproporcingai didelį kiekį maisto, juk jo dubenėlyje visada yra maisto, praneša korespondentas.
Atsakymas slypi instinktų gelmėse, susiformavusiose per tūkstančius gyvenimo laukinėje gamtoje metų. Naminių žiurkėnų protėviai buvo pažeidžiami padarai, o jų buveinės nestabilios.
Nuotrauka: Pixabay
Gebėjimas greitai surinkti ir nusinešti dideles maisto atsargas į saugią vietą buvo išgyvenimo sąlyga. Jų skruostikauliai – labai veiksminga natūrali priemonė ištekliams gabenti.
Tai ne šiaip maišeliai, o tikri odiniai maišai, galintys išsitempti iki neįtikėtino dydžio, kartais didesni už paties gyvūno galvą.
Jų viduje nėra seilių liaukų, todėl maistas išlieka sausas ir nesugenda per trumpą kelionę nuo maitintojo iki lizdo. Mano pirmasis žiurkėnas kažkokiu būdu sugebėjo į namelį įsiūlyti visą saują sėklų, paskui triumfuojančiu žvilgsniu išstūmė jas atgal ir ėmė valgyti.
Paprastai žiurkėnas ilgai nelaiko maisto skruostuose, jis skuba jį nunešti į savo „sandėliuką”. Stebėti, kaip jis paskui atsargiai iškrauna savo grobį spausdamas skruostus letenėlėmis, yra atskiras malonumas. Tai įgimto, automatinio elgesio demonstravimas.
Tokių atsargų kūrimas suteikia gyvūnui saugumo ir aplinkos kontrolės jausmą. Net ir esant namų gausai, jis ir toliau taip elgsis, nes taip liepia gamta.
Nepatartina per dažnai išnešti iš jo namų paslėpto maisto, nes tai gali sukelti augintiniui didelį stresą. Geriau periodiškai tikrinti atsargas ir išimti tik greitai gendantį maistą, paliekant grūdus ir sėklas.
Leiskite jam būti tuo, kas jis yra – mažu pūkuotu strategu, pasiruošusiu bet kokiai nelaimei.
Taip pat skaitykite
- Kas atsitinka, jei katė paliekama viena: mitų apie naminių gyvūnėlių nepriklausomybę griovimas
- Kodėl žiurkėnas bėgioja ratu: naktinis maratonas kaip išgyvenimo klausimas
