Susipykus su mylimu žmogumi pirmiausia norisi pasikalbėti su drauge prie vyno taurės.
Daugelis trenerių tuomet ragina porą laikytis visiško skaidrumo, smerkdami tokius pokalbius kaip išdavystę, praneša korespondentas.
Tačiau psichologai šioje praktikoje įžvelgia gilią prasmę ir svarbų emocinės savireguliacijos mechanizmą.
Nuotrauka: Pixabay
Problemos aptarimas su išoriniu klausytoju leidžia mums susisteminti chaotiškas mintis ir jausmus. Galime tiesiogine prasme išgirsti save iš šalies, o tai padeda atskirti esminius dalykus nuo nereikalingų.
Tai veikia kaip savotiškas „apsauginis vožtuvas”, mažinantis aistrų karštį prieš rimtą pokalbį. Jūs ateinate pas partnerį ne su kaltinimais, o su prašymu padėti suprasti situaciją.
Pagrindinė taisyklė – pasirinkti žmogų, kuris sugeba įsijausti, o ne įpila alyvos į ugnį. Tokio pokalbio tikslas – ne surasti kaltininką, o rasti ramybę.
Išmintingas draugas nesumenkins jūsų išrinktojo, bet padės pažvelgti į konfliktą kitu kampu. Ji užduos tą patį klausimą, kurį bijojote užduoti sau.
Po tokio emocinio išsilaisvinimo dialogas su partneriu tampa produktyvesnis ir ne toks emocingas. Išnyksta noras šaukti ar pasakyti ką nors skaudaus.
Tai ne veidmainystė, o elementari pagarba vienas kito asmeninei erdvei. Kiekvienas turi teisę į asmenines mintis ir jausmus, kurių nebūtina kelti diskusijai.
Visiškas atvirumas yra iliuzija, dažnai vedanti į psichologinį išsekimą. Sveikos ribos, atvirkščiai, santykius daro stipresnius ir labiau pasitikinčius.
Kartais geriausias būdas išlaikyti meilę gyvą – leisti jai „kvėpuoti” per atstumą. Trumpa pauzė ir bendravimas su mylimaisiais grąžina psichinį aiškumą ir šilumą į širdį.
Taip pat skaitykite
- Kodėl negalite mylėti kito, jei nemylite savęs: pagrindinio mito griovimas
- Kas nutiks, jei nustosite persekioti meilę: paradoksas, keičiantis visas žaidimo taisykles
