Internete nesunku rasti vaizdo įrašų, kuriuose papūgos kakadu ar žako šoka pagal populiarias melodijas, sukeldamos daug emocijų žiūrovams.
Iš šono tai atrodo kaip juokingas triukas, tačiau už spontaniškų papūgų pauzių slypi gilūs neurobiologiniai procesai, dėl kurių jos panašios į žmones, praneša korespondentas.
Gebėjimas jausti ritmą ir sinchronizuoti savo judesius su išoriniu muzikos ritmu ilgą laiką buvo laikomas išskirtine žmonių savybe. Paaiškėjo, kad kai kurios papūgų rūšys šią dovaną turi visapusiškai, todėl muzikiniu požiūriu jos prilygsta mums.
Nuotrauka: Pixabay
Mokslininkai mano, kad šio gebėjimo šaknys glūdi sudėtingoje socialinėje organizacijoje ir vokalinio lavinimo poreikyje. Papūgos, kaip ir žmonės, mokosi skleisti garsus mėgdžiodamos vyresniuosius, o jų vokalinis aparatas leidžia lanksčiai moduliuoti garsus, kurie, matyt, glaudžiai susiję su kūno valdymu.
Garsioji sniego kakadu, pravarde Sniego gniūžtė, tapo tikra mokslinių tyrimų žvaigžde. Biologams pakeitus kompozicijos tempą, paukštis užtikrintai pritaikė savo judesius prie naujo ritmo, parodydamas ne tik įsiminimą, bet ir tikrą taktą. Jo šokis buvo improvizacija, o ne atmintinai išmokta seka.
Afrikinės pilkosios papūgos savininkė sako, kad jos augintinis visiškai skirtingai reaguoja į klasikinę muziką ir greitus šokių ritmus. Skambant Beethoveno melodijai jis gali tik švelniai šūkauti, o skambant Lotynų Amerikos melodijoms pradeda šokti, purtyti galvą ir pritūpti.
Tai fenomenalus reiškinys peržengia
paprastą imitaciją. Magnetinio rezonanso tyrimai parodė, kad muzikos klausymasis suaktyvina tas pačias papūgų ir žmonių smegenų sritis, įskaitant centrus, atsakingus už motorines funkcijas ir emocijas. Muzika tiesiog verčia jų kūnus judėti.Panašu, kad gebėjimas šokti susijęs su bendru paukščių intelekto ir socialumo lygiu. Rūšys, pasižyminčios sudėtingais pažinimo įgūdžiais ir gyvenimu būryje, pavyzdžiui, kakadu ir aros, labiau domisi ritmingais judesiais nei mažiau socialūs jų giminaičiai.
Šokis papūgoms yra ne tik pramoga, bet ir socialinės sąveikos bei emocinės išraiškos forma. Laukinėje gamtoje sinchronizuoti judesiai dažnai būna poravimosi ritualų dalis arba skirti poros ryšiams stiprinti. Naminis augintinis tikriausiai tokiu pat būdu bando užmegzti ryšį su savo „būriu” – žmonių šeima.
Grodami muziką savo plunksnuotam draugui ne tik jį linksminame, bet ir suteikiame jam galimybę išreikšti vieną nuostabiausių ir sudėtingiausių savo prigimties pusių. Tai tarsi tiltas tarp mūsų pasaulių, nutiestas universalia ritmo kalba.
Taip pat skaitykite
- Kuo žiurkėnas kimša skruostus: kailinių gyvūnų atsargų saugyklos paslaptys
- Kas atsitinka, jei katė lieka viena: mitų apie augintinių nepriklausomybę griovimas
