Daugelis žmonių vis dar painioja sveiką rūpinimąsi savimi su atvira savimeile, taip paklodami miną į savo santykių pamatus.
Jie aukoja savo interesus, tikėdamiesi dėkingumo, o galiausiai sulaukia tik perdegimo ir apmaudo, praneša .
Tikra meilė sau neturi nieko bendra su narciziškumu. Veikiau tai tvirtas vidinis pamatas, leidžiantis atlaikyti audras ir vertinti save net konflikto akimirkomis.
Nuotrauka: Pixabay
Psichologai pastebi, kad žmogus, kuris nevertina savęs, pasąmoningai tokį požiūrį projektuoja į savo partnerį. Jis sunkiai gali patikėti komplimentų nuoširdumu ir nuolat laukia pagyrų, taip sukurdamas poroje toksišką nerimo atmosferą.
Toks žmogus yra tarsi namas su netvirtais pamatais, kuriam nuolat reikia paramos iš išorės. Bet koks vėjo gūsis – kritika, partnerio neatidumas – priverčia jį drebėti iki pamatų. Jo nuotaika ir savigarba ima katastrofiškai priklausyti nuo kiekvieno mylimojo žodžio ir žvilgsnio.
Netekęs savo vidinės šerdies, jis patenka į bendražmogišką priklausomybę, be pėdsakų ištirpdamas kitame. Vietoj dviejų vientisų asmenybių susiformuoja viena nestabili konstrukcija, kurioje abu praranda save. Tokios poros partneris dažnai jaučia didžiulį atsakomybės už kito laimę svorį.
Porų terapeutai dažnai pabrėžia, kad gebėjimas pasakyti „ne” ir įtvirtinti asmenines ribas yra meilės sau ir santykiams aktas. Tai ne siena, o veikiau upės krantas, neleidžiantis jai chaotiškai išsilieti ir sugriauti visko aplinkui. Ten, kur nėra ribų, meilė pamažu virsta pelke, kurioje nuskęsta ir individualumas, ir aistra.
Kai žmogus iš tiesų save vertina, jis neleidžia, kad su juo būtų elgiamasi paniekinamai, bet ir nesiekia pažeminti savo partnerio. Jo akivaizdoje kiti žmonės nevalingai ima jaustis ramesni ir labiau pasitikintys savimi. Jam nereikia nuolatinių savo svarbos patvirtinimų, nes šį jausmą jis nešiojasi savyje.
Jo pasitikėjimas savimi tampa magnetine jėga, pritraukiančia tokį pat brandų požiūrį. Sveiki partneriai intuityviai atpažįsta šią vidinę visumą ir jos siekia. Santykiai atsikrato abipusių nuoskaudų ir manipuliacijų naštos.
Meilė sau pasireiškia mažais dalykais: gebėjimu praleisti vakarą vienam be kaltės jausmo, gebėjimu rinktis darbą ir pomėgius, kurie teikia džiaugsmą. Ji nereiškia izoliacijos, bet pripildo mūsų laiką kartu naujomis spalvomis ir pokalbių temomis.
Įdomus, turtingas kiekvieno partnerio gyvenimas tampa bendru turtu ir neišsenkančių abipusių interesų šaltiniu.
Vienas garsus psichoterapeutas kartą pasakė, kad kitą žmogų galime mylėti tik tiek, kiek mylime patys save. Ši mintis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksali. Bandymas duoti kitam tai, ko neturi, pasmerktas nesėkmei ir veda tik į emocinį išsekimą.
Pripildęs savo vidinį indą, žmogus gali dalytis su partneriu be apgailestavimų ar paslėptų sąskaitų. Jo meilė tampa besąlygiška dovana, o ne sandoriu, kai tikimasi abipusių investicijų.
Tokie santykiai nustoja būti ambicijų mūšio lauku ir tampa saugiu uostu.
Taip pat skaitykite
- Kas nutinka, jei santykiuose išnyksta draugystė: kodėl aistros nepakanka
- Kodėl mums reikia „meilės kalbos”: kaip nustoti kalbėti skirtingais dialektais
