Sprendimas išbraukti cukrų iš mitybos šiandien skamba kaip iššūkis visai šiuolaikinei maisto pramonei.
Jį supa mitai ir poliarinės nuomonės – nuo audringų atsiliepimų apie švarinimąsi iki niūrių prognozių apie išsekimą ir depresiją, praneša korespondentas.
Kur čia tiesa?
Nuotrauka:
Mitybos specialistė Olga Sidorova aiškina, kad paprastai kalbame apie pridėtinio cukraus, o ne natūralaus cukraus, esančio vaisiuose ir piene, vengimą. Būtent paslėptas cukrus, esantis padažuose, duonoje ir pusfabrikačiuose, sudaro didžiąją suvartojamo cukraus dalį ir yra didelis smūgis organizmui.
Pirmosios cukraus atsisakymo dienos gali būti sudėtingos – daugelis jaučia dirglumą, galvos skausmus ir įkyrų norą suvalgyti ką nors saldaus. Tai normali smegenų, pripratusių prie reguliaraus greitųjų angliavandenių subsidijavimo ir dopamino gamybos, reakcija. Biochemijai atstatyti reikia laiko.
Jau po poros savaičių pradeda ryškėti teigiami pokyčiai. Energijos lygis nustoja priminti amerikietiškus kalnelius su staigiais pakilimais ir tokiais pat kritimais. Atsiranda stabilus energingumas, išnyksta mieguistumas dieną ir nuolatinis alkis.
Oda, kaip lakmuso popierėlis, dažnai reaguoja viena pirmųjų. Sumažėja spuogų sunkumas, išnyksta patinimas ir nesveikas gelsvas atspalvis. Cukrus sukelia kolageno glikaciją, kuri greitina senėjimą, todėl jo vengimas yra veiksminga priemonė nuo senėjimo iš vidaus.
Tačiau laikytis radikalaus požiūrio ir visiškai uždrausti saldumynus yra psichologiškai pavojinga. Tai sukuria užburtą ratą: griežtus apribojimus keičia sutrikimas, po to – kaltės jausmas ir nauji apribojimai. Tai kelias į niekur, vedantis į valgymo sutrikimą.
Daug veiksmingesnė yra sąmoningo maisto kiekio mažinimo, o ne visiško atsisakymo strategija. Pradėti galite paprasčiausiai nustoję dėti cukrų į arbatą ir kavą ir atidžiai skaitydami etiketes parduotuvėje. Galbūt nustebsite, kad jo rasite net mėsos produktuose ir marinuotuose agurkuose.
Daugelio asmeninė patirtis rodo, kad po kelių mėnesių be cukraus atsinaujina skonio receptoriai. Paprastas obuolys atrodo neįtikėtinai saldus ir sotus, o prekybos centre pirktas pyragas ima skleisti nemalonų cheminį kartumą. Organizmas pats pradeda atmesti nekokybišką maistą.
Žvelgiant iš sveikatos perspektyvos, pagrindinė nauda yra mažesnė atsparumo insulinui ir 2 tipo diabeto rizika. Kasa pailsi ir ląstelės atgauna jautrumą insulinui. Tai yra ilgalaikės medžiagų apykaitos gerovės pagrindas.
Tačiau svarbu nepulti į kitą kraštutinumą – demonizuoti visus angliavandenius. Pilno grūdo grūdai, ankštiniai augalai ir daržovės yra labai svarbūs skaiduloms ir energijai gauti. Problema yra ne jie, o rafinuotos tuščios kalorijos, neturinčios jokios maistinės vertės.
Tokio eksperimento žala gali pasireikšti, jei žmogus cukrų paprasčiausiai pakeis tonomis dirbtinių saldiklių. Jų poveikis mikrobiomui ir medžiagų apykaitai nėra iki galo išaiškintas, o kai kurie tyrimai rodo, kad reguliariai juos vartojant galimas šalutinis poveikis.
Maloniai nustebina ir finansinis aspektas – atsisakius saldžių jogurtų, gazuotų gėrimų, sausainių ir saldumynų apčiuopiamai palengvėja piniginė. Šiuos pinigus galima išleisti kokybiškiems žemės ūkio produktams, sezoninėms uogoms ar geram alyvuogių aliejui, investuojant į tikrą sveikatą.
Taigi ar verta rizikuoti? Dauguma šiuo keliu ėjusiųjų atsako teigiamai. Tai nėra asketiškas gyvenimas be malonumų, tai – prioritetų keitimas ir naujo, rafinuotesnio maisto skonio atradimas. Tai reiškia, kad reikia susigrąžinti savo mitybos įpročių kontrolę, o ne gyventi jų nelaisvėje.
Taip pat skaitykite
- Kodėl miestiečiai keliasi penktą valandą ryto: paslėpta rytinio bėgimo nauda
- Kodėl jėgos treniruotės tapo populiarios: kaip geležies kilnojimas ilgina jaunystę
