Sodininkai įsitikinę, kad genėjimas yra pavasarinis ritualas, būtinas vainikui formuoti.
Tačiau tie, kurie nekreipia dėmesio į vasaros intervenciją, praranda unikalią galimybę daryti įtaką kitų metų derliui, praneša .
Vasaros genėjimas, ypač liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje, naujokus dažnai glumina. Atrodytų, kam trikdyti medį aktyvios vegetacijos laikotarpiu, kai visos jėgos nukreiptos į vaisių nokimą.
Nuotrauka:
Tiesą sakant, šiuo metu dirbame ne su praeitimi, o su medžio ateitimi. Šalindami nereikalingus žalius ūglius, kurie storina vainiką, nukreipiame maistinių medžiagų srautą. Vietoj nenaudingo ūglių ir riebių šakų augimo visos sultys panaudojamos vaisiams formuoti ir užpildyti, taip pat žiediniams pumpurams dėti.
Štai konkretus pavyzdys: jauna obelis, kuri vietoj vaisių užaugina metro ilgio ūglius. Šiek tiek sutrumpinus šias šakas vasarą, jis pereis nuo augimo prie vaismedžių. Medis tai supras kaip signalą, kad vegetacinis laikotarpis baigiasi ir laikas ruoštis kito sezono derliui.
Vasarą visos žaizdos po pjūvių užgyja daug greičiau nei pavasarį, kai tik prasideda sulčių judėjimas. Rizika, kad į atvirą medieną pateks infekcija, sumažėja iki minimumo, todėl augalui ši procedūra beveik neskausminga.
Yra svarbi taisyklė: vasarą daugiausia dirbame su jaunais, nešakotais augalais. Juos galima tiesiog išlaužti rankomis arba išrauti nenaudojant genėjimo žirklių. Šis metodas mažiau traumuoja ir neprovokuoja miegančių pumpurų aktyviai augti.
Skirtingai nuo kardinalaus pavasarinio genėjimo, vasarinis genėjimas yra daugiau korekcinio ir sanitarinio pobūdžio. Galime pastebėti ir pašalinti ligotas šakas, kurios aiškiai matomos sveikos lapijos fone, ir praretinti vainiką, kad būtų geriau apšviestas ir vėdinamas.
Į vainiko vidų prasiskverbianti saulės šviesa yra pagrindinis sodininko sąjungininkas kovoje dėl kokybiško derliaus. Ant gerai apšviestų šakų nokstantys vaisiai sukaupia daugiau cukraus ir vitaminų. Jie mažiau jautrūs parazitams ir kitoms grybelinėms infekcijoms, mėgstantiems drėgmę ir užsistovėjusį orą.
Ypač jautriai reaguoja į vasaros genėjimą kaulavaisiai – slyvos, vyšnios, abrikosai. Jie linkę sirgti dantenų ligomis, o pavasarinės žaizdos ant jų gyja ilgai ir sunkiai. Vasaros intervencija, nuėmus derlių, jiems praktiškai nepastebima.
Nereikėtų baimintis, kad šalindami žalius ūglius atimsime iš medžio dalį jo asimiliacinio aparato. Priešingai, pašaliname pačias neefektyviausias šakas, kurios auga vainiko viduje ir užstoja viena kitą. Likę lapai dirba dvigubai sunkiau.
Šis metodas reikalauja tam tikrų įgūdžių ir medžio biologijos supratimo. Pernelyg radikalus vasaros genėjimas iš tikrųjų gali pakenkti, nes prieš žiemą susilpnins augalą. Pagrindinis principas – nepakenkti, ir šiuo atveju geriau nepakankamai, o ne per daug.
Išbandykite nedidelį eksperimentą su vienu iš savo medžių. Išsirinkite obelį ar kriaušę, kuri nedžiugina derliumi, ir liepos pabaigoje atsargiai išlaužkite vertikalius vilkus vainiko centre bei sutrumpinkite per ilgas šonines ataugas.
Rezultatą pamatysite kitą sezoną: medis atrodys geriau prižiūrėtas ir pastebimai padaugės vaiskrūmių. Šis metodas sutaupys jums daug sunkaus darbo pavasarį, kai ir taip turite daug darbo.
Genėjimas – tai ne tik mechaninis perteklinių šakų šalinimas, bet ir gyvas dialogas su augalu. Vasaros procedūra – tai šnabždesys, kurį medis girdi geriau nei pavasario šauksmą. Ji leidžia subtiliai valdyti sodo gyvybinius ciklus.
Du kartus per metus nereiškia dvigubai daugiau darbo. Tai reiškia, kad kiekviena operacija tampa mažiau traumuojanti ir labiau sutelkta. Jūsų sodas į šią priežiūrą atsilieps neregėtu derliumi ir sveika išvaizda.
Taip pat skaitykite
- Kaip suderinti augalus toje pačioje lysvėje: mažos gudrybės dideliam derliui gauti
- Kas atsitinka, jei nustojate kasti lysves: netikėti rezultatai atsisakius kastuvo
