Ši žavinga galvos pakreipimo poza gali ištirpdyti net griežčiausio vyro širdį.
Tačiau už šio fotogeniško gesto slypi sudėtingas šunų intelekto ir fiziologijos mechanizmas, o ne tik bandymas atrodyti mielai, teigia korespondentas.
Logiškiausia teorija atrodo ta, kad šunys tai daro norėdami geriau girdėti. Ausies būgnelio sandara leidžia jiems nukreipti ausis garso šaltinio kryptimi, o nedidelis galvos pakreipimas gali padėti jiems tiksliau nustatyti pažįstamą komandą ar intonaciją. Tai ypač pasakytina apie žodžius, kurie augintiniui asocijuojasi su pasivaikščiojimu ar maistu.
Nuotrauka:
Kita, ne mažiau įtikinama teorija, susijusi su regėjimo ypatumais. Dėl ilgų daugelio veislių snukių prieš pat nosį susidaro savotiška „akloji dėmė”, dėl kurios negalime matyti apatinės žmogaus veido dalies. Pakreipdamas galvą šuo paprasčiausiai pagerina regėjimą, kad galėtų matyti svarbiausią dalyką – šeimininko burną, kuri yra kalbos ir emocijų šaltinis.
Vengrijos Eötvös Loránd universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad šunys, kurie bendraudami su žmonėmis dažniau palenkia galvą, geriau įsimena žaislų pavadinimus. Tai rodo, kad šis gestas gali būti išorinis susikaupimo ir prisiminimo proceso ženklas.
Galima daryti prielaidą, kad šiuo metu gyvūno smegenys aktyviai apdoroja pažįstamą garsą, bandydamos jį suderinti su konkrečia reikšme ar lūkesčiais. Tai ne tik refleksas, bet ir įsitraukimo į bendravimą požymis. Tokie šunys ne tik klausosi, jie iš tikrųjų bando suprasti.
Nereikėtų nuvertinti ir socialinio aspekto. Šuniukai greitai išmoksta, kad tam tikras elgesys sukelia teigiamą žmonių reakciją – šypsenos, meili kalba, glostymas. Galvos palenkimas, nors iš pradžių tai nevalingas gestas, lengvai įsitvirtina kaip sėkminga socialinė taktika.
Augintinis tiesiog išmoksta būti suprantamas ir malonus savo šeimininkui. Jis mato, kad jo gestas pripažįstamas mielu, ir kartoja jį dar kartą, kad pratęstų bendravimą ir gautų dalį dėmesio. Tai liudija apie gilų emocinį ryšį tarp prieš dešimtis tūkstančių metų prijaukintos rūšies ir žmogaus.
Vieną dieną mano kaimynas kaime, turintis seną spanielį, papasakojo juokingą istoriją. Jos šuo, paprastai flegmatiškas, visada tapdavo gyvas ir linksmai pakreipdavo galvą į šoną, kai ji paimdavo į rankas jo pavadėlį. Reakcija būdavo tokia pati, net jei ji tai darydavo tyliai, tiesiog ištraukusi pavadėlį iš spintos.
Šis atvejis patvirtina, kad kartais gestas gali būti viso elgesio komplekso, susijusio su malonaus įvykio laukimu, dalis. Jis tampa nebyliu, bet labai iškalbingu klausimu: „Ar einame?”. Taigi, žvelgdami į tas protingas, supratingas akis, galite būti tikri, kad viduje vyksta sudėtingas ir prasmingas darbas.
Taip pat skaitykite
- Kodėl katės murkia: paslėptas senovinio supratimo mechanizmas
- Kaip perskaityti katės bučinį: kodėl ji lėtai mirksi į jus
