Šinšilos naminių gyvūnėlių pasaulyje išsiskiria tikrai unikalia savybe.
Jų kailis toks tankus, kad jame negali gyventi blusos ir kiti parazitai, o jų kūnas praktiškai neturi jokio kvapo, praneša .
Ši savybė – ne atsitiktinė laimė, o evoliucinio prisitaikymo prie atšiaurių aukštų Andų kalnų sąlygų rezultatas. Šaltame ir sausame klimate, kur mažai drėgmės ir mažai augmenijos, gaminti stiprius kvapus būtų ne tik nenaudinga, bet ir pavojinga.
Nuotrauka:
Stiprūs kvapai pritraukia plėšrūnus, o šinšilos, kaip graužikai, yra maisto grandinės apačioje. Gamta joms suteikė puikią maskuotės sistemą, todėl jos beveik nematomos priešų uoslei.
Jų termoreguliacija taip pat veikia kitaip nei kitų žinduolių. Šinšilos visiškai neturi prakaito ir riebalinių liaukų, kurios daugumai gyvūnų yra pagrindinis kvapo šaltinis.
Vietoj prakaito jos kūno temperatūrą reguliuoja per didžiulius ausų sparnelius, per kuriuos nutiesti kapiliarai, ir per unikalų kvėpavimą. Ši fiziologinė ypatybė smarkiai keičia jų kūno cheminę sudėtį.
Net jų šlapime yra palyginti maža amoniako koncentracija, palyginti su kitais graužikais. Taip yra todėl, kad jų inkstai išmoko kuo efektyviau išgauti drėgmę iš visko, ką jie suvalgo.
Vienas daug metų šinšilas auginantis veisėjas iš Uralo, su šypsena pastebėjo, kad jo veislynai kvepia tiesiog šienu ir sausu medžio užpildu. Šį kvapą jis palygino su senos knygos ar rudeninio miško, bet ne žvėries, kvapu.
Tačiau ši higieninė idilė turi ir trūkumų. Storas kailis, netekęs natūralaus riebalinio tepimo, kategoriškai netoleruoja drėgmės. Sudrėkęs jis akimirksniu sugeria vandenį kaip kempinė ir ilgai džiūsta.
Šlapi kailiai tampa terpe veistis grybeliams, todėl gamtoje šinšilos niekada nesimaudo vandenyje. Vietoj to jos su dideliu malonumu maudosi smulkiame vulkaniniame smėlyje arba ceolito dulkėse.
Ši procedūra ne tik išvalo jų kailį nuo riebalų ir purvo pertekliaus, bet ir suteikia joms neįtikėtiną malonumą. Stebėti smėlyje besimaudančią šinšilą šeimininkui teikia estetinį malonumą.
Jų švara tapo posakio dalimi, ir jos praleidžia kelias valandas per dieną švarindamosi. Savo kailį jos laižo ilgu liežuviu ir priekinėmis kojomis, taip išlaikydamos natūralų „nematomumą”.
Dėl šios savybės jie yra idealūs augintiniai gyvenantiems bute ir žmonėms, turintiems jautrią uoslę arba polinkį į alergiją. Nors jų kailis storas, jis neskleidžia alergenų kaip kačių ar šunų kailis.
Tačiau verta prisiminti, kad kvapo nebuvimas nėra atleidimas už prastą priežiūrą. Narvelį vis tiek reikia reguliariai valyti, o smėlį maudyklėje reikia dažnai keisti, kad jis būtų veiksmingas.
Šinšilos įrodo, kad būti nepastebimam nereiškia būti neįdomiam. Jų slaptas ir švarus charakteris tik pabrėžia jų išskirtinumą naminių gyvūnėlių pasaulyje.
Jos tarsi maži ateiviai iš tolimų kalnų, kurių biologija primena, kokie įvairūs yra evoliucijos keliai. Jų turinys – tai galimybė prisiliesti prie šio trapaus, tik šienu kvepiančio pasaulio.
Taip pat skaitykite
- Kas nutinka, jei papūgai nuobodu: tiesa apie destruktyvų elgesį ir kaip jo išvengti
- Kodėl šuo pakreipia galvą: netikėtos palietimo įpročio priežastys
