Apsimetėlio sindromas – tai tas nekviestas svečias, kuris net kompetentingiausiems žmonėms į ausį šnabžda, kad jų sėkmė yra atsitiktinumas ir kad netrukus visi viską supras ir demaskuos.
Jis nežiūri į diplomus ir pasiekimus, pakirsdamas pasitikėjimą iš vidaus, praneša korespondentas.
Psichologai mano, kad šio reiškinio šaknys dažnai glūdi vaikystėje, kai pagyrimas galėjo būti sąlyginis ir priklausyti tik nuo grandiozinių laimėjimų. Žmogus internalizuoja požiūrį, kad jo vertę lemia ne pastangos, o tik nepriekaištingas rezultatas.
Nuotrauka: Pixabay
Karjeros vystymo ekspertas pažymi, kad apsimetėlio sindromas ypač būdingas perfekcionistams, kurie paniškai bijo padaryti net menkiausią klaidą. Baimė nebūti „pakankamai geram” juos paralyžiuoja daug labiau nei pačius naujokus.
Įdomu tai, kad ši būsena dažnai paūmėja karjeros kilimo ar viešo pripažinimo metu. Smegenys naują atsakomybės lygį interpretuoja ne kaip pelnytą sėkmę, o kaip grėsmę, dėl kurios reikia sutelkti visas jėgas, kad išvengtų „gėdos”.
Viena sėkminga rašytoja prisipažino, kad su kiekviena naujai išleista knyga ji tik dar labiau bijojo, kad šį kartą skaitytojai pamatys, jog jai „nepasisekė”. Jai teko tiesiog priversti save siųsti rankraščius leidykloms, nes vidinis balsas jai sakė, kad jie nėra tobuli.
Kovoti vien su šia būsena beveik nenaudinga, nes bet kokį naują pasiekimą apgaviko sindromas tiesiog naudoja kaip savo teisumo įrodymą. Psichologai pataria šias baimes išsakyti atvirai, išsakant jas psichologui ar patikimam kolegai.
Kai iracionali baimė išsakoma garsiai, ji dažnai praranda savo galią ir tampa tik nerimą keliančių minčių rinkiniu. Naudinga vesti „sėkmės dienoraštį”, kuriame būtų fiksuojamos visos, net ir nedidelės, profesinės pergalės ir teigiami atsiliepimai.
Tokių įrašų perskaitymas abejonių akimirkomis yra galingas priešnuodis toksiškam vidiniam kritikui. Palaipsniui žmogus supranta, kad kelias į meistriškumą susideda iš bandymų ir klaidų, o ne vien iš pergalių.
Savo „neidealumo” pripažinimas tampa ne pralaimėjimu, o išsilaisvinimu, atveriančiu kelią tikram, o ne kankinančiam profesiniam tobulėjimui.
Taip pat skaitykite
- Kodėl dirbant keliomis užduotimis darbas vyksta lėčiau: kaip smegenys baudžia mus už persijunginėjimą
- Kodėl turime išmokti emocinių ribų: kodėl empatija nėra pasiaukojimas
